Loftai – tarp meno ir verslo

R. Danisevičiaus nuotr.

Kaip pakelti būstų kainas apleistame rajone? Apgyvendinti ten menininkus! Lietuvoje ši taisyklė irgi galioja. Ar iš to kas nors pelnosi?

Prieš dešimt metų T.Ševčenkos gatvėje Vilniuje butai buvo pigūs. Tačiau kai į buvusią slaptą sovietų gamyklą pradėjo keltis menininkai, čia prasidėjo iki tol neįsivaizduojamas gyvenimas: parodų atidarymai, mados demonstravimai, meno akcijos, duris atvėrė dizainerių parduotuvės.

Į užmirštą gatvę būriais traukė pasipuošę vilniečiai, žiniasklaida sukruto rašyti.

Dabar šios gatvės gyventojai savo rajoną išdidžiai vadina prestižiniu. Vos prieš mėnesį 2 kambarių butas blokiniame name čia buvo parduotas už 200 tūkst. litų.

Gatvėje, kur prie šiukšlių konteinerių sėdi valkatos ir girtuokliai, o kioskuose pardavinėjami jų labiausiai vertinami odekolonai ir stiklo valikliai, kone ant kiekvieno namo kabo prašymai parduoti ar išnuomoti butą.

Bet apleistų gamyklų kaimynai įsitikinę, kad jų nekilnojamojo turto kainas pakėlė ne menininkai, o prekybos centro kaimynystė.

Užupis kažkada buvo laikomas ne tik apleistu, bet ir vienu pavojingiausių Vilniaus rajonų. Šiuo metu ten būstų kainos – vienos aukščiausių sostinėje.

Tačiau prieš 17 metų čia įsikūręs menininkų kolonijos Užupio respublikos prezidentas Romas Lileikis neabejoja, kad nebuvo jokio sąmoningo plano įkeldinti į Užupį menininkus ir taip uždirbti. Jei kas nors ir uždirbo, menininkams tai neturėtų rūpėti.

Naujamiestis pulsuoja energija

„Mes suprantame, kad darydami ką nors įdomaus apleistame pastate kartu tą pastatą garsiname”, – sakė Viktoras Diawara, prieš trejus metus buvusios Vilniaus grąžtų gamyklos patalpose įkūręs menų fabriką „Loftas” ir pats su šeima įsikūręs tame rajone.

Pastaruoju metu jis sulaukia daugybės pasiūlymų apleistuose pastatuose surengti koncertą ar kitą renginį.

Kol kas pastatų savininkai už tai nelinkę mokėti. Bet menininkas džiūgauja, kad Naujamiestis atsigauna.

Kai prieš trejus metus per pačią krizę apleistose „Elfos” gamyklos patalpose V.Diawara atidarė savo klubą ir pavadino menų fabriku „Loftas”, jo sėkme netikėjo nei tų patalpų savininkas, nei kaimynai.

Nors klubas išpopuliarėjo, o aplinkinių pastatų kainos pašoko, jis nelinkęs to laikyti tik savo nuopelnu. Dainininko manymu, Naujamiestis neišvengiamai būtų atsigavęs dėl savo geografinės padėtis: kelios minutės iki senamiesčio ir miesto centro.

Be to, per keletą pastarųjų metų čia įsikūrė daugybė kūrybingų žmonių. Jie įkūrė „Naujamiesčio revoliuciją” – bendriją, vienijančią mylinčius Naujamiestį žmones.

„Dabar visas mūsų kvartalas pilnas kūrybinės energijos. Manau, kad laikui bėgant Naujamiestis taps pulsuojančia miesto dalimi. Mes tikime šiuo rajonu ir neabejojame, kad čia būstai bus dar daug brangesni”, – sakė V.Diawara.

Draugai vadino bepročiu

V.Diawara tikina įsimylėjęs apleistą gamyklą vos ją pamatęs. Tuo metu jis galvojo, kaip atgaivinti apleistą Vilniaus rajoną, ir buvusi gamykla puikiai tiko rengti koncertus, kino festivalius, mados demonstravimus, parodas.

Tačiau klubas buvo atidaromas per pačią ekonominę krizę.

„Kai savo draugams pasakojau apie erdvę, kurioje gali tilpti tūkstantis žmonių, mane visi laikė bepročiu.

Bet jutau, kad Vilniui trūksta vietos, kur galima laisvai jaustis”, – prisimena žinomas dainininkas.

– Ar menininkų veikla gali pakelti nekilnojamojo turto kainas?

– Labai daug kur pasaulyje įrodyta, kad, atidarius vieną klubą ar kavinę, netrukus greta kuriasi kita, dar kita, ir vieta atgyja.

Dubline, kur teko metus gyventi, apleistuose uosto sandėliuose iš pradžių įsikūrė vienas baras, po to – antras, ir dabar ten tiek daug kultūros, kad atgijo visas kvartalas.

Londone labai dažnai apleistuose kvartaluose atidaromas klubas, kiti jį mėgdžioja, o po kiek laiko, žiūrėk, ir gatvė atsigavo.

– Kaip menininkai gali atgaivinti apleistą rajoną?

– Nežinau, kaip. Bet kai prasidėjo mūsų veikla, jau po pusmečio bet kuriam Vilniaus taksistui pasakydavai: „Loftas”, ir jis žinojo, kur važiuoti. Matyt, prasideda žmonių trauka.

– Ar įsigijote menų fabriko „Loftas” patalpas?

– Ne, šios patalpos nėra mano nuosavybė.

– Gal šių patalpų savininkai prieš trejus metus pakvietė jus čia įsikurti?

– Kai pradėjome veiklą, savininkas nelabai tikėjo tuo, ką darome. Turėjome įvairių sunkumų ir su kaimynais.

– Bet dabar savininkų ir kaimynų turto vertė išaugo?

– Nedrįsčiau teigti, kad tik dėl mūsų veiklos. Gal mes tik prisidėjome.

– Kada, jūsų nuomone, Lietuvoje atsiras nekilnojamojo turto plėtotojų, kurie specialiai kvies menininkus atgaivinti apleistus kvartalus?

– Jau esame gavę nemažai tokių pasiūlymų.

Patalpos – už dyką

„Mums svarbiausia, kad gavome patalpas, o ar nuo to kils pastato kaina, mums nerūpi”, – sakė Kauno menininkų kolonijos „Fluxus ministerija” administratorius Karolis Rakauskas.

Meno vadybininkų nuomone, buvusiame „Lituanicos” batų fabrike įkurdinti menininkai – vienintelis Lietuvoje žinomas atvejis, kai taip bandoma pakelti pastato kainą.

Čia įrengtose studijose įsikūrė pora šimtų menininkų, kurie pusantrų metų mokės tik už komunalines paslaugas. Pusvelčiui gautos patalpos – Kauno senamiestyje, Nemuno ir Neries santakoje.

Traukė praeivių srautus

Nekilnojamojo turto plėtros agentūros „Baltisches House” direktorius Saulius Buteliauskas tikino, jog į agentūros valdomą batų fabriką pasikvietė menininkus tik todėl, kad pastatas buvo tuščias ir jie kol kas nežinoję, ką su tomis patalpomis daryti.

Iliuzijų, kad tokiu būdu pastatų kainos kils, neturėję.

Menininkus įkeldinę vedami socialinės atsakomybės – tegu daro ten tas savo akcijas.

S.Buteliauskas tikisi, kad taip susiformuos praeivių srautai ir atgis šis laikinosios sostinės senamiestyje esantis pastatų kompleksas.

„Taip kelti kainas būtų labai ambicingas tikslas. Tačiau jei kas nors išeitų, būtų smagu”, – sakė jis.

Verslininkas Romos senamiestyje matė skulptorių, kitų meistrų gatves – žinoma, kad tai traukia turistų srautus ir būstų kainos tose gatvėse kyla. Bet Lietuvoje tokiems projektams nėra kritinės menininkų masės ir, svarbiausia, trūksta tradicijų.

Nesisieloja dėl pašokusių kainų

Prieš 17 metų R.Lileikis buvo vienas pirmųjų naujakurių pavojingu laikytame Vilniaus Užupio rajone.

Jis norėjo gyventi kieme, pro kurį teka upė.

Radęs kiemą ir upę, pradėjo vaikščioti po butus klausdamas, ar kas nors nenorėtų parduoti savo būsto. Tuo metu iš Užupio išsikraustyti svajojo visi jo gyventojai.

Jie rodė savo butus ir pasakojo gyvenimo istorijas.

Kai R.Lileikio draugai klausdavo, ar nežino parduodamo buto, jis galėdavo nurodyti ne vieną, o kelis tokius butus. Taip kūrėsi menininkų kolonija.

Tačiau senieji užupiečiai naujuosius kolonistus pasitiko su peiliais. Matomiausioje vietoje didelėmis raidėmis buvo užrašyta: „Ulica smerti” (Mirties gatvė).

„Užupis buvo ne renovuotas, o revitalizuotas.

Mes nesirūpinome pastatais, o pirmiausia kūrėme kitokį gyvenimą.

Kas nors iš to tikrai uždirbo, bet man rūpi ne kainų kilimas, o šios vietos konstitucija ir jos vertybės”, – aiškino neformalaus judėjimo Užupio respublikos prezidentas R.Lileikis.

Gandas apie ypatingą vietą

Pirmiausia buvo sukurtas Užupio kalendorius, po to – žemėlapis, vėliava, himnas, konstitucija. Per labai trumpą laiką pasklido gandas apie Užupį kaip apie išskirtinę vietą, apie jį pradėjo rašyti laikraščiai.

Čia gyventi panoro daugybė žmonių iš skirtinų Vilniaus vietų, todėl natūraliai pradėjo kilti ne tiktai rajono vertė, bet ir būstų kainos.

Senieji užupiečiai iš asocialių asmenų tapo visaverčiais piliečiais ir pajuto savo vertę.

Kartą R.Lileikis gavo laišką, kur adreso vietoje buvo nurodyta tik Užupio respublika, o Lietuva ir Vilnius net nepaminėti. Laiškas sėkmingai pasiekė adresatą – tikriausiai pašto darbuotojas buvo skaitęs straipsnį apie Užupį kuriame nors laikraštyje.

Menininkams vis mažiau vietos

Taip pat vienas pirmųjų Užupio naujakurių Vytas Ankudavičius sako, kad menininkai galėjo sau leisti gyventi Užupyje tol, kol ten buvo žemos kainos. Tuomet čia stūksojo griuvėsiai, o Užupio kavinėje muzikantai koncertuodavo už alaus bokalą.

Po to pradėjo kilti būstų kainos, ir dabar menininkai jau priversti keltis kitur.

„Meno galeroje”, kuri buvo išsaugota tik menininkų dėka, įsikūrė viešoji įstaiga. Prasidėjo projektai, remontai – ir menininkų nebeliko.

V.Ankudavičiaus nuomone, menininkai galėjo daryti įtaką Užupio nekilnojamojo turto kainų kilimui, bet tikrai ne tiek daug. Greičiausiai tam įtakos turėjo viešųjų ryšių akcijos, prasidėjusios pastačius pirmuosius daugiabučius.

Brangius butus įsigijusius atvykėlius užupiečiai vadina nuvorišais: jie arogantiškai pradėjo diktuoti sąlygas anksčiau čia įsikūrusiems menininkams.

Turtingų pirkėjų nevilioja menininkų kaimynystė

Saulius Vagonis

Nekilnojamojo turto bendrovės „Ober-Haus” Vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas

„Vilniaus Užupio rajono reputacija per pastaruosius dešimt metų tikrai pagerėjo. Būstų kainos Užupyje prilygsta geresnių Vilniaus gatvių ir senamiesčio būstų kainoms.

Bet sakyti, jog Užupio būstų vertė išaugo dėl to, kad ten įsikūrė menininkai, būtų per drąsu.

Mano nuomone, Užupio reputaciją labiausiai kelia tai, kad ten gyvena Vilniaus meras ir įdėta nemažai pastangų tvarkant patį rajoną: restauruotos gatvės, sutvarkyti pastatai.

Taip, menininkai suteikia Užupiui žavesio. Bet aš manau, kad žmonės, kurie už būstą moka didesnius pinigus, nesidžiaugtų menininkų kaimynyste. Mat kūrybingi žmonės – ne tie, kurie netriukšmauja ir laiku keliasi rytais.

Bohemos kaimynystė vilioja kitokius klientus. Jie nėra pasiturintys.

Kitoje Vilniaus menininkų pamėgtoje vietoje – T.Ševčenkos gatvėje – susiklostė kiek kitokia situacija.

Užupyje būstų kainų lygis yra aukščiausias mieste, o ten kainų lygis gana žemas. Kad apleista gamykla gali virsti gyvenama ir įgauti alternatyvią paskirtį, yra pliusas ir menininkų veikla kainų lygį ten šiek tiek kilstelėjo.

Labai sunku pasakyti, ar menininkai galėtų atgaivinti apleistą vietą. Geriausia nugriauti senus pastatus ir statyti naujus. Jei namelis sulūžęs – jo vertė nekils.”

Turintys pinigų nori gyventi ten, kur įdomu

Ina Pukelytė

VDU Menų fakulteto dekanė

„Užsienyje menininkų inkubatoriai tikrai gerokai pakelia nekilnojamojo turto kainas, bet Lietuvoje dar nelabai daug pavyzdžių, kurie galėtų tai paliudyti. Gal todėl, kad ten kapitalistinė sistema veikia kur kas ilgiau, o menininkų inkubatoriai pradėti steigti anksčiau.

Prieš dešimt metų Kroicbergo rajonas Berlyne buvo migrantų rajonas, jame kūrėsi menininkai, negalintys mokėti didelės nuomos. Ten jie galėjo tikėtis pigiai gauti patalpas, kur galėtų kurti. Dabar Kroicbergas laikomas prestižiniu rajonu, į jį keliasi labai turtingi žmonės.

Panašiai turbūt buvo konstruojamas ir Vilniaus Užupis. Mechanizmas paprastas: jei kur nors vyksta įdomi veikla, gyvena įdomūs žmonės, automatiškai atsiranda žmonių, kurie nori būti toje aplinkoje. Todėl tai tampa populiariu, kartu ir madingu, rajonu, o būstų kainos kyla.

Akivaizdu, kad verslininkai galvoja, kaip tuo pasinaudoti.

Menininkų tikslai kiti: jie kuria, o ne daro verslą. Bet jų tikslas irgi pragmatiškas – jiems reikia vietos, kur galėtų dirbti, o dažniausiai tam reikia didelių patalpų.

Kur menininkui sudaromos tokios sąlygos, ten jis ir įsikuria, ypač pradedantis.

Lietuvoje žinomas vienintelis toks atvejis, tai – „Fluxus ministerija” buvusiame Kauno „Lituanicos” batų fabrike.

Kiti man žinomi meno inkubatoriai Kaune veikia buvusiame mėsos fabrike ir radijo gamykloje. Ar tai kelia pastatų vertę? Abejoju, nes kainos ten ir taip neblogos.”

Pripildė verslininkų kišenes, o pats nusigyveno

Jurgio Mačiūno veikla atgaivinant Soho kvartalą Niujorke pasaulyje laikoma vienu originaliausių ir sėkmingiausių urbanistinės renovacijos pavydžių. Lietuvis iki šiol vadinamas Soho tėvu.

1966 metais J.Mačiūnas pasiskolino pinigų iš motinos ir įsigijo namą tuo metu apleistame buvusiame pramoniniame Niujorko rajone. Ten su bendražygiais pradėjo kurti pirmąją menininkų kooperatinę bendriją.

Pastatas tapo avangardinio meno traukos centru. Ten vyko teatro vaidinimai, filmų peržiūros, koncertai ir parodos.

Šio kooperatyvo veikloje dalyvavo tokie menininkai kaip Philipas Glassas, Johnas Lennonas, Yoko Ono ar Andy Warholas.

Vėliau menininkų kooperatyvui priklausiusių namų daugėjo, jie imti vadinti „fluxhouses”.

Taip pramoninis apleistas rajonas virto menininkų kolonija.

Soho nekilnojamojo turto kainos pašoko, bet iš to prasigyveno ne J.Mačiūnas, o jo pėdomis pasekę verslininkai.

J.Mačiūnas tapo vienu labiausiai prasiskolinusių to meto menininkų ir nuolat kentėjo nuo kreditorių.

Dalia Gudavičiūtė, LR korespondentė

Informacijos šaltinis: www.lrytas.lt

Facebook comments:

Nėra komentarų »

Dar nėra komentarų.

Šio įrašo komentarų RSS srautas. Citatos URL

Parašykite komentarą

Norėdami komentuoti, turite prisijungti.