Miesto plėtra vyksta jo viduje

R. Jurgaičio nuotr.

„Vaikydamiesi rožinę „namo su sodu“ viziją tapome miestiečiais kaime. Galvodami apie darnią miestų plėtrą, turime sudaryti žmonėms sąlygas grįžti į miestus, jų centrus.

Didžiausias potencialas glūdi čia esančiose apleistose, savo funkciją praradusiose, teritorijose, kurios yra tarsi nekilnojamojo turto rinkos „miegančiosios gražuolės“ laukiančios, kad jas surastų ir prikeltų naujam gyvenimui“, – portalui lrytas.lt sakė VGTU docentė dr. Dalia Bardauskienė.

- Kokias požymiais galima apibūdinti darnią miestų plėtrą ir ar Lietuvos miestai šiuos kriterijus atitinka?

- Yra trys pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos galima spręsti, ar miestas, jo plėtra yra darni.

Pirma, darnus miestas turi būti kompaktiškas, o jame gyventi tam tikras, solidus, skaičius gyventojų.

Antra, darniame mieste pastatai turi būti itin funkcionalūs, turime siekti, kad kiekvienas užstatytas žemės lopinėlis būtų kuo įvairiau panaudojamas.

Pavyzdžiui, statomi namai ne tik su gyvenamąja, bet ir komercine funkcija – kavinėmis, restoranais, parduotuvėmis ir pan. Nuo to priklauso teritorijos gyvybingumas ir ekonominė vertė. Rinkos tendencijos, technologiniai pasiekimai ir gyvenimo mieste įpročiai greitai kinta, todėl mūsų miestai ir pastatai turi gebėti prisitaikyti, „įrašyti“ į savo formas naują turinį.

Trečia, augdamas miestas turi vengti naudoti vis naujus gamtinius ir kultūrinius išteklius – miesto augimas turi būti “vidinis”, orientuotas į gyvenimo kokybės gerinimą.

Pavyzdžiui, reikia stengtis neužstatyti įvairių parkų, gražių gamtinių teritorijų, o ieškoti miestuose jau esančių sklypų, kuriuos būtų galima gaivinti, priketi antram gyvenimui. Tokių – savo pirmykštę funkciją praradusių, apleistų – teritorijų mūsų miestuose dar yra labai daug.

- Kaip vertinate Lietuvos miestų plėtrą?

- Mes paveldėjome gana kompaktiškus miestus, tačiau per paskutinius dešimtmečius juos išskaidėme, vaizdžiai tariant – „išdrabstėme“.

Tai lėmė valstybės mąstu nekoordinuota aktyvi priemiesčių plėtra, nepamatuotas žemės ūkio teritorijų vertimas gyvenamosios statybvietėmis.

Žmonės tapo miestiečiais kaime – tikro kaimo gyvenimo jie negyvena, nes kasryt vyksta į darbą mieste, bet ir tikrais miestiečiais jau nebėra, kadangi priemiesčiuose nėra sukurta miesto infrastruktūra, nėra reikiamų paslaugų bei pramogų.

Juokaudama sakau, kad Lietuvoje buvo vadovaujamasi „taškiniu“ planavimu – kur žmogui ar NT vystytojui pavykdavo pigiau įsigyti žemės sklypą, ten ir buvo suprojektuotas namas ar jų grupės (tokių darinių pilnavertėmis teritorijomis nepavadinsi).

Žmonės tarsi vaikėsi rožinę „namo su sodu“ viziją, statėsi dažnai ženkliai per didelius namus, nesvarstydami apie gyvenimo kokybę priemiesčiuose, apie tai, kaip reikės gyventi po kelerių metų, kai įkurtuvių euforija nuslūgs.

Vertinant viešąjį interesą, sparti priemiesčių plėtra yra žalinga ir labai brangi, nes reikalauja daug investicijų į infrastruktūrą – reikia nutiesti kelius, kitas komunikacijas, užtikrinti policijos, gaisrininkų, medikų darbą, steigti naujas mokyklas ir vaikų darželius. Tam neekonomiškai naudojami visų mokesčių mokėtojų pinigai.

- Kaip turėtų būti ateityje vystomi Lietuvos miestai, kad situacija keistųsi?

- Turime sudaryti sąlygas žmonėms sugrįžti gyventi į miestus, jų centrus. Vienas didžiausių potencialų glūdi vadinamose „degraduojančiose“ teritorijoje – tai pastatai, kurių pirminė funkcija nunyko ir jie liko apleisti.

Pertvarkant jas į gyvenamąsias teritorijas, galima rinkai pasiūlyti įperkamų būstų, komercinių, kūrybinėms industrijoms tinkančių patalpų ir tuo pačiu pagyvinti miesto kultūrinį gyvenimą.

Naujam gyvenimui prikelti statiniai yra originalūs savo forma ir turiniu, todėl ypač traukia jaunimą, aktyvius ir kūrybingus žmones.

Neatstitiktinai būtent čia dažnai formuojasi tikri kūrybinių industrijų klasteriai. Be to, toks teritorijų atnaujinimas visiškai atitinka darnios plėtros principus – juk dažnai pastatų nereikia griauti, o tik juos atnaujinti. Galime sutaupyti daug energetinių bei gamtinių išteklių.

Šios teritorijos yra tarsi lobis, kurio dar neatradome, nes daugelis yra labai gerose, strategiškai patraukliose miestų vietose.

- Kokius tokios pertvarkos pavyzdžius galėtumėte paminėti?

- Viena sėkmingiausių tokios konversijos pavyzdžių Vilniuje yra Šiaurės miestelio atvejis.

Šis projektas gimė tuojau po Nepriklasuomybės atkūrimo, jis buvo palaikomas savivaldybės, kuriai valstybė perdavė žemės valdymo teisės.

Savivaldybė nutiesė gatves, reikiamas komunikacijas, todėl statytojai galėjo pasiūlyti nebrangių būstų ir teritorija tapo visaverte Žirmūnų gyvenamojo rajono dalimi.

Kitas sėkmingos konversijos pavyzdys yra prekybos centro „Panorama“ statyba, tik šis projektas jau skirtas vien verslui, gyvenamoji erdvė miestiečiams nesukurta.

- Ko galėtume pasimokyti iš užsienio valstybių?

- Šiaurės miestelio Vilniuje plėtros modelis buvo sukurtas remiantis Kanados pavyzdžiu.

Dirbant su Šiaurės miestelio plėtros koncepcija ir valdymo modeliu, man su grupe kolegų teko lankytis Toronte ir domėtis miesto patirtimi.

Toronte buvo įkurta Toronto ekonominės plėtros organizacija (TEDCO), kuriai buvo atiduota visa miesto uosto teritorija. Uosto funkcijos mieste nunyko ir ta teritorija buvo labai apleista, nesaugi.

Organizacija turėjo paruošti viziją, ko reikia miestui, pritraukti vystytojus, investicijas. Lankydamasi mieste, grožėjausi, kokie ten – prie pat vandens – iškilo gražūs gyvenamieji namai kultūros ir pramogų objektai. Buvusi uosto vieta tapo ne tik patogia, estetiška bet ir prestižine vieta gyventi ir ilsėtis.

Kitas labai įdomus mano matytas pavyzdys yra buvusių gamyklų teritorija Zollverein Eseno mieste Vokietijoje.

Milžiniška buvusių anglies kasyklų ir gamybinių pastatų teritorija 2001 metais buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašus, kaip sėkmingas pramoninio paveldo panaudojimas kultūrinėms reikmėms.

O 2010 metais, kai Esenas tapo Europos kultūros sostine, ši vieta tapo pagrindine kultūros renginiams. Tai itin patogios gyvenamosios teritorijjos, įrengti specialūs pasivaikščiojimo, dviratininkų takai, kuriuose galima susipažinti su miesto istorija.

- Kokį vaidmenį miestų plėtroje turėtų užimti valstybės politika?

- Be abejo, turėtų būti aiški valstybės politika ir vizija, nusakanti, kokia ateityje bus mūsų Lietuva: ar tai bus vienkiemių Lietuva, ar tokių „pasimetusi“ nei kaimų, nei miestų Lietuva, su tokiomis „padrabstytomis“, lyg varlės šokinėjimas pievoje, gyvenvietėmis, ar visgi sieksime darnios miestų plėtros.

Ar sieksime darniai išsaugoti šimtmečiais kurtus mūsų miestus ir miestelius, vetinsime čia esančia socialinę, kultūrinę ir inžinierinę infrastrukūrą.

Darniam miestų ir miestelių vystymui, priemiesčių integravimui turėtume skirti ir iš Europos Sąjungos gaunamas lėšas.

Jas strategiškai panaudoti, kad įveiktume „urbanistinių struktūrų išsidrabstymą“, tinkamai išvystytume miestuose esančias apleistas teritorijas, jas konvertuotume, pritaikydami šiuolaikinėms reikmėms. Tokiems tikslams galėtų būti sukurta ir speciali urbanistinio atnaujinimo programa.

Juk ES dokumentuose yra aiškiai deklaruojama, kad reikia siekti darnaus vystymosi, kad reikia nukreipti mūsų dėmesį ir pastangas į projektus miestų centruose, nes miestai yra kuriantys ekonominę vertę – daugiausia gerovės visgi gimsta miestuose.

Manau, kad ir mes turime ir galime pasirinkti darnesnį vystymosi kelią, kuriuo eidami, kurtume tokius pat gražius miestus ir miestelius, kuriuos paveldėjome ir kuriais žavimės Europoje, kad gerėtų gyvenimo kokybė ir žmonės liktų gyventi Lietuvoje.

Informacijos šaltinis: www.lrytas.lt

Facebook comments:

Nėra komentarų »

Dar nėra komentarų.

Šio įrašo komentarų RSS srautas. Citatos URL

Parašykite komentarą

Norėdami komentuoti, turite prisijungti.